Javier Manik iš Pietų Amerikos Vilniuje surengs net keturis koncertus

Vasario mėnesį Vilniuje net keturis koncertus surengs Paragvajuje gimęs, tačiau kaimyninėje Argentinoje augęs Javier Manik. Lietuvoje dar nei karto nebuvęs keliaujantis muzikantas čia atvyksta net trims savaitėms. Per šį laikotarpį jis ketina ne tik sugroti kelis akustinius solo koncertus, bet ir bendradarbiaudamas su vietiniais muzikantais paruošti specialią programą, kurią žada pristatyti viešnagės pabaigoje.

Javier Manik kuriamą ir atliekamą muziką įtakoja ne tik jo gimtoji Lotynų Amerikos kultūra, bet ir kelionės bei jose sutikti žmonės, patirti įspūdžiai. Labiausiai jo muzikoje visgi jaučiama Jamaikos reggae įtaka. Muzikanto kurtos dainos, kurias jis atlieka ispanų bei anglų kalbomis, kviečia žmones gyventi pozityviai, dalintis džiaugsmu ir meile, įvertinti akimirkos grožį. Gyvendamas Argentinoje Javier Manik grojo su grupe „Hermanos del Leon“ (isp. – Liūto broliai), o pastaruosius kelis metus gyvena ir kuria Švedijoje, Malmės mieste. Vietiniai režisieriai apie šį muzikantą neseniai sukūrė trumpo metro dokumentinį filmą „My Heart Here, My Heart There“, kurį galima rasti internete.

Atlikėjas neslepia savo susižavėjimo legendinio Jamaikiečių muzikanto Bob Marley muzika ir idėjomis, tad pirmasis koncertas šį penktadienį (vasario 10 d.) bus skirtas kaip tik šiandien (vasario 6 d.) pasaulyje minimam jo gimtadieniui. Renginys, skirtas šiam atlikėjui paminėti, organizuojamas vasario 10 dieną Commune Art kūrybinėse dirbtuvėse. Čia prie Javier Manik prisijungs Plazi Haloui (Togo) su grupe, muzikantų kolektyvas „Black Pride“ bei kiti reggae muzikos mylėtojai iš Vilniaus ir Kauno.

Vasario 11 dieną Javier Manik surengs akustinį koncertą kavinėje „Balti Drambliai“, vasario 19 dieną – interaktyvioje meno erdvėje „Artoteka“, o vasario 24 dieną organizuojamas tęstinio projekto „Elektrinė“ renginys: energetikos ir technikos muziejuje (senojoje Vilniaus elektrinėje prie Mindaugo tilto) jis gros kartu su Vilniaus reggae grupėmis „Ministry of Echology“ bei „Los Skatinos“.

Javier Manik muzika myspace: http://www.myspace.com/javiermanik

Pranešimas paskelbtas:
gramofonas, suru, ore, shilta, cityout, bernardinai, delfi, g-taskas, 15min

Straipsnis patalpintas:
Vilnius cityout
laikas, bernardinai, 15min, delfi, lrytas, alfa

Bosu grojantis Rokas trumpam turi išbėgti, o aš pasinaudojęs pertraukėle pradedu pokalbį. Ant sienos kabantis Inner Guru koncerto plakatas čekų kalba jau sufleruoja atsakymą į mano pirmąjį klausimą, tačiau lyg norėdamas patvirtinimo vis tiek jį užduodu:

2010 metais kartu su Juozu (Eazystyle MC) šokdinote lankytojus beveik visuose vasaros festivaliuose, tačiau po to nuo scenos kažkur ilgam dingote. Ką veikėte tuo metu?

Jaronimas (gitara): padarėme priverstinę pertrauką, nes keli grupės nariai keliavo po pasaulį, o bandymai išvykusius pakeisti kitais muzikantais nepasiteisino. Su dauguma dabartinių muzikantų esame draugai nuo mokyklos laikų, kartu grojame jau apie aštuonerius metus, išbandėme įvairius muzikos stilius (blues, funk, ska, reggae), susigrojome tarpusavyje ir pagaliau atradome visiems priimtiniausią skambesį.
Tomas (gitara): Į kolektyvą bandė įsilieti labai geri muzikantai, tačiau grojimas kartu kažkaip nelipo, buvome pripratę prie senbuvių draugų. Jautėmės kaip vienas kumštis. Trumpam grįžus Juozui turėjom kelis koncertus kaip akustinis trio, o po to tiesiog laukėme grįžtančių draugų, nes groti kartu buvome be galo pasiilgę.

Kokie pasikeitimai įvyko grupėje?

Martynas (saksofonas): anksčiau, galima sakyti, kad buvome Eazystyle MC ritmo grupė (angl. riddim band): paimdavome žinomus reggae ritmus, juos savaip apgrodavome, o Juozas padainuodavo savo kūrybos dainas. Tačiau jam išvykus mokytis į Londoną pasikeitė mūsų grojimo stilius, daugiau eksperimentuojam. Manau per tą laiką nemažai patobulėjo ir mūsų grojimas, labiau įsiklausėme į patį stilių. O labiausiai džiuginantis dalykas, kad pradėjome kurti ir groti savo gabalus!
Tomas: tiesą sakant, paties stliaus paieškos grupėje vis dar vyksta.
Martynas: Pradžioje grodavome be vokalisto, tačiau bejaminant viename renginyje labai gražiai susidainavo Dominyka (iki tol grupėje grojusi klavišiniais instrumentais – red.past.) ir Elena (Umiko), kurią pažinojome jau anksčiau, tad ji iškart pritapo prie kompanijos.
Elena: bekeliaudama Ispanijoje labai norėjau susitikti su Roku ir Martynu bei kartu pagroti, tačiau prasilenkėme ir kita proga pasitaikė draugų vestuvėse – dainavome ir grojome visą naktį, buvo labai gera ir draugai pakvietė prisijungti prie grupės.
Martynas: tiesa, kelionėje pakeičiau instrumentą. Iki tol grojau trimitu, o dabar pučiu saksą.

Kaip vyksta grupės repeticijos? Kaip kuriate naujas dainas?

Martynas: Kuris nors atsineša savo sukurtą jam patikusią stafkę (melodinę partiją – red.past.) ar harmoniją ir paskui ją apgrojame, prijungiame kitus instrumentus, sudėliojame gabalo struktūrą.
Tomas: dauguma gabalų visgi gimsta beimprovizuojant, jam‘inant. Išsirenkame labiausiai patikusias frazes ir toliau jau „lipdome tvirtovę“
Elena: Sunkiausia dalis yra sukurti naujai dainai pavadinimą. Dauguma jų yra apie meilę, gerumą, bendrumo jausmą, vienybę pasaulyje.

Ant scenos būnate aštuoniese, tačiau po kiekvieno koncerto dėkojate už indėlį Pauliui. Kokios jo pareigos ir už ką jis atsakingas?

Martynas: Kadangi esame aidų ministerija tai, galima sakyti, kad dėl to jis yra beveik pusė grupės, o jeigu rimtai, tai jis yra atsakingas už efektus, kurie yra be galo svarbūs mūsų muzikoje – leidžia visokius meditacinius garselius, valdo instrumentų ir balso aidėjimus, pasikartojimus (reverb ir delay efektai – red.past.). Anksčiau tuo rūpindavosi abu Kala soundsystem vyrukai, bet šiuo metu Teodoras labiau padeda techniniais klausimais, tad efektus valdo Paulius.

Dar apie techniką. Turbūt esate iššūkis renginių garso režisieriams?

Audrelis (būgnai): festivaliuose problemų nekyla, bet, kadangi nevengiame groti ir mažesnėse scenose, neretai tenka patiems prisidėti prie renginio įgarsinimo.
Elena: Mūsų atliekamoje muzikoje ypač svarbu gerai atkurti žemų dažnių garsus, tad būna, kad sub‘ais tenka pasirūpinti patiems.
Tomas: koncerto metu norime komfortabiliai jaustis patys, o taip pat, kad gerai jaustųsi aplinkiniai, tad dedame visas pastangas, kad „košė būtų skani“ – jeigu galim patys atsivežam trūkstamą aparatūrą.

Kur jus galima išgirsti grojant artimiausiu metu?

Audrelis: Naujųjų metų išvakarėse grosime renginyje Dub The Year 2012, kuris vyks buvusios gamyklos patalpose įsikūrusiose Commune Art dirbtuvėse. Pastaruoju metu ten neteko lankytis, bet girdėjau, kad buvo nugriauta dvi patalpas skyrusi siena, tad atsirado vietos šokiams.
Martynas: Manau daugiau galėtų papasakoti Elena, ji su draugais nemažai prisideda prie erdvių ir renginių ten.
Elena: ne tik išgriovėme sieną, bet ir pastatėme scenos pakylą muzikantams. Gamykloje viskas vyksta „pasidaryk pats“ principu – ką randame tą naudojame, viską darome patys. Garsus skleidžia atnaujintos ir patobulintos buvusio Lietuvos kino teatro kolonėlės. Erdvės papuoštos piešiniais ant sienų, paveikslais, dekoruotos meninėmis instaliacijomis. Turėtų būti labai jaukus renginys.

Kokie grupės planai, norai, svajonės?

Jaronimas: artimiausias planas – įrašai. Tikriausiai darysime juos sausio mėnesį. Norėtume ir albumą (ar bent jau EP) išleisti, nufilmuoti kokį vaizdo klipą. Kovo mėnesį esame pakviesti groti Estijoje, tad būtų labai smagu visiem drauge išvažiuoti į turą.
Martynas: taip pat būtų labai smagu pagroti su kokiu nors į Lietuvą atvykusiu žinomu reggae MC, akomponuoti jam kaip ritmo grupė, tam reikalui esame netgi paruošę specialią programą.

Kol tęsiame šiltą pokalbį apie svajones, grįžta Rokas. Per tą laiką kol kalbėjomės grupės nariai surengė jam siurprizą – sveikinimą su gimtadieninėm vaišėm. Po tokių teigiamų emocijų pliūpsnio muzikantai su dar didesniu užsidegimu grįžta repetuoti ir, mano nuostabai, čia pat gimsta dar vienas kūrinys…

Interviu patalpintas:
ore.lt
suru.lt

Kirk, trio projektą iš kaimyninės Lenkijos, praeitais metais jau galėjote girdėti pajūrio festivalyje „Satta Outside“. Gyvai atliekamas džiazines trimito improvizacijas muzikantai apipina elektroniniais ritmais maišydami ambient, dubstep bei hip-hop muzikos stilius, tačiau nevengia nukrypti ir į labiau eksperimentinę muziką, kurią stilistiškai apibrėžti sunku net ir jiems patiems.

ReDrum ir Rattus – du rusų eksperimentinės elektroninės muzikos kompozitoriai (Pavelas Alešinas ir Aleksejus Sochorukovas), anksčiau dirbę atskirai, o neseniai apjungę savo kūrybą į vieną projektą. Erelio mieste (Oriol) kuriantis probudistinis rusų duetas groja tiek iš anksto įrašytais erdviniais garsais, tiek ir akustiniais instrumentais, viską apjungdami į lengvai melancholiškus, dangiškus ambient garsus.

Prie slavų prisijungs ir muzikantai iš Lietuvos. Umiko Kotori – kompozitorės iš Vilniaus kūryba. Mergina anksčiau dainavo grupėje „Magic Mushrooms“ bei kūrė duete „LeftIRight“, o solo karjerą pradėjo išreikšdama save trip-hop, laužytais ritmais bei gražiu ir svajingu vokalu. Prie jos vaizdų projekcijomis prisijungs ir video menininkė Manomonosala.

Flesh Flash - kompiuterinę muziką su elektrinės gitaros garsais jungiantis duetas, vyniojantis romantiškus IDM garsus.

Šie erdviniai garsai sklis „Commune ART“ kūrybinėse dirbtuvėse – buvusioje spaustuvėje, kurios sienos bei koridoriai dekoruoti ir papuošti dailininko Artemij Brutov, neseniai čia rengusio autorinę tapybos parodą, darbais.

Renginio pradžia: rugsėjo 8 d., 20 val.
Renginio vieta: „Commune ART“ kūrybinės dirbtuvės, Paribio g. 12, Vilnius.

Banda Dzeta – kolektyvas, savo kūryboje jungiantis skirtingų tautų bei regionų muziką. Galinga varinių pučiamųjų sekcija sufleruoja apie didelę Balkanų įtaką, tačiau jų muzikoje galima rasti netgi lietuviškojo folkloro – „šių naktelį, per naktelį nemigau, su broleliu obelėlę sodinau“. Ėmė ir pasodino – kaip prieš koncertus rėkia vienas grupės muzikantų: „grojame iš širdies“! Instrumentų čia visa galybė: išraiškinga bosinė gitara, spragsinti ukulėlė, gaudžiantys trimitai ir trombonai bei net du didžiuliai būgnai. Ne tik ausis, bet ir akis yra kur paganyti.

Naujasis vaizdo klipas taip pat su savo istorijomis. Režisierius atskleidė, kad filmavimas, vos pavykus rasti vietos savininkus, vyko viename apleistų Vilniaus pastatų. Į susitikimą dėl filmavimo atvykus kostiumuotam dėdei paaiškėjo, kad pastarasis pametė raktus. Norėdamas įleisti kūrybinę grupę į filmavimo vietą spyną išlaužė aplink besimėtančių plytų pagalba. Apie patį klipą režisierius daug nekalba: „Man svarbiausia buvo vizualumas. Klipas turi idėją, bet išlieka abstraktus. Daugelis žiūrinčiųjų ras savo prasmes“.

„Banda Dzeta“ koncerto pradžia Mindaugo karūnavimo dieną 21:30. Iškart po premjeros vaizdo klipas bus patalpintas internete, o patys muzikantai iškeliaus koncertuoti į Latviją.

Ogi atsidėkodami už pagalbą organizuojant koncertus pasiima į Latviją ir mane kartu

Jamaikoje gimęs ir užaugęs Bob Marley kūrė ir grojo nuo vaikystės. Jo dainos apie asmenybės ir saviraiškos laisvę, akimirkos grožį, tikėjimą, meilę bei žmonių lygybę įkvėpė daugelį. Tuo laiku skleistos teigiamos reggae muzikos vibracijos vis dar aktualios ir šiandien. Ne veltui Bob Marley yra apdovanotas Jungtinių Tautų taikos medaliu. Prieš trisdešimt metų atlikėjui deja teko palikti mūsų pasaulį, tačiau jo kūryba žmonių širdyse gyva iki šiol.

Commune Art – iniciatyvi ir kūrybinga bendruomenė, pritarianti Bob Marley kūryboje išreikštoms mintims – šį penktadienį organizuoja renginį atlikėjui prisiminti. Vakaras su gyvos muzikos programa, regio šokiais, filmais bei piešiniais vyks buvusioje spaustuvėje. Industrinės erdvės čia įsikūrusių menininkų dėka virto jaukiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis, o čia vykstantys muzikiniai vakarai jau kurį laiką džiugina teigiamomis vibracijomis.

Renginį iniciavo Lietuvoje gyvenantis ir kuriantis Plazi Halaoui iš Togo. Bus pristatomas naujas jo afrikietiškos muzikos projektas B’Ham Membou, kuriame jo dainoms pritars gitara grojantis Aidas Buivydas, bosine gitara grojantis Darjušas Loznikov ir perkusistas Sergej Dabov. Improvizacinės muzikos gerbėjams ruošiama gyvos, aidų efektais papuoštos dub muzikos sesija, o vakaro kulminacija turėtų tapti grupės Bob Marley Tribute “To Go” pasirodymas – legendinio muzikanto kūrinius atliks jau minėtasis Plazis, o jam akomponuos Remigijus Rančys (klavišai), Paulius Volkovas (gitara), Laimonas Jančas (bosinė gitara) ir Mantas Augustaitis (būgnai).

From: Ugnius
To: Darius
Subject: Juokinga, bet… Pagalbos!!
Date: Fri, Jul 23, 2010 at 7:30 AM

Labas

Tikiuosi perskaitysi

Grįžau į Helenelunda 0:30 nakties ir 5 valandas bludijau po miesteli pirmyn-atgal, skersai-isilgai ir visaip kaip, bet deja niekaip nesugebejau surasti jusu namo… Tiek vaiksciojau, kad turbut jau visa Helenelunda mintinai moku (tiek tamsoj tiek ir sviesoj) ir kojas belekaip skauda, bet jusu namo vistiek neradau… Juokinga, bet graudi tiesa :D Kadangi nei adreso nei tavo mobilaus uzsirases nebuvau (pastaraji tiesa radau facebooke katik, bet vis tiek neturiu kuo paskambint…) – big mistake, bet pasirodo pasitaiko – tad vienintelis kontaktas liko email’as, tad stai, sedau i traukini ir sedziu dabar Stockholm central prie interneto ir tikiuosi, kad kai atsikelsi ji pasitikrinsi ir sureaguosi Sesiu tuoj i traukini ir varau atgal i Helenelund, atsisesiu ant suoliuko priesais ta Helenelund Central parduotuviu centra (Stupvagen 1) ir lauksiu kol perskaitysi laiska, o tada tikiuosi, kad ateisi pasitikti

10 valandą ryto buvau rastas miegantis ant minėtojo suoliuko Būna ir taip

Pirmasis koncertas Sklad Butelek kiemelyje

8 valandos kelyje ir mes jau Varšuvoje, kur atsidūrę reikiamoje gatvėje radome sieną nuklotą Banda Dzeta grupės plakatais. Veiksmas vyko rajone, pavadinimu Praga, kurį tenykščiai koncerto organizatoriai (iš kurių viena buvo lietuvė) pristatė kaip Varšuvos Užupį. Kadangi laiko tam nelabai buvo, tad didesniais panašumais įsitikinti nespėjau, tačiau vieta kur vyko koncertas tikrai įdomi – daugiaaukščiai (kaip supratau gyvenamieji) “squat” tipo pastatai, kurių apačioje įrengti trys klubai-barai bei teatras. Minėti klubai ir buvo mūsų “užsakovai”. Visi trys į kiemą išsinešė po alaus pilstymo aparatą bei staliukus su kėdėm, vienas pasirūpino įgarsinimu, o organizatoriai pastatė sceną-palapinę. Kadangi tai buvo pirmas jų koncertas po gan ilgokos pertraukos, o taip pat ir pirmasis koncertas užsienyje tai muzikantai gal kiek ir perdegė, tad iki labai gero pasirodymo gal kiek ir pritrūko, tačiau žiūrovam ir klausovam atrodė priešingai – palaikymas buvo nemažas, tad grupė gavo kartoti pusę programos dar kartą. Šį kartą mano požiūriu jau su gerokai daugiau energijos ir užsidegimo. Po pasirodymo veiksmas persikėlė į minėtojo Sklad Butelek vidų, kur buvome pavaišinti sumuštiniais (lenkai pastebėjau labai mėgsta batoną su taukais – man kažkaip nelabai patiko…) bei alumi. O po vaišių, Dzetos paklausyti atėję varšuviečiai muzikantai iš grupės Sharena driokstelėjo liaudišką jam session’ą, tad pirmasis vakaras sakyčiau praėjo šauniai.

Pankų squat’as Lubline

Varšuvoje mūsų aštuonvietis ekipažas pasipildė viena mergina – naująja grupės gerbėja tapusia dailininke Dorota, kuri be kita ko ieškojo kaip iš sostinės į Lubliną persigabenti savo nebaigtas drobes – kaip tyčia jai po kojom pasimaišė geraširdžiai lietuviai. Veiksmo vieta – klubas Tektura, kurį squat’u pavadint gal ir paskubėjau, nes šis dviaukštis pastatas visgi nuomojamas, tačiau aplinka būtent tokio tipo. Antram aukšte jaunimo “bendrabutis” su bendra svetaine-virtuve, o pirmajame underground’inis klubas ir baras. Kadangi buvo pirmadienis, tad žmonių antplūdžio tikimasi nebuvo – ta proga dar prieš koncertą į trasą išėjo lenkiškas alkoholis. Prieš Dzetą grojo kažkokie ukrainiečiai, kurie pasirodymu nesužavėjo nei manęs (kad jau pavadinimo nepamenu) nei negausiai į klubą susirinkusios publikos, kuri mieliau vaišinosi gėrimais bare. Na, o Banda Dzeta, per tą laiką, gerokai apšilę sugebėjo driokstelt tikrai įspūdingai ir pakelt visus svečius nuo baro ant šokių aikštelės parketo. Nepaisant negausaus žiūrovų skaičiaus koncertas užskaitomas su pliusu.

Ukrainiečių svetingumas bei sienos pravažiavimo ypatumai

Buvome įspėti, kad ant sienos nusiteiktume užtrukti, tačiau į priekį labai didelių bėdų nekilo. Lvove buvome sutikti labai svetingai – vaišės restorane, kambarys poilsiui, iškalbingas pristatymas, alus po koncerto, nakvynė hostelyje bei nuolatinis rūpinimasis bei teiravimasis ar nieko netrūksta – priėmimas tikrai malonus, bet kai nesi pratęs gal kiek ir trikdo…

Pirmasis koncertas vyko kavinėje Dzyga į kurią susirinko gausus lvoviečių, besidominčių įvairių tautų etnokultūra ir tam tikslui netgi susibūrusių į Etnoklubą, būrys. Kadangi skirtingai nei įprastai per jų koncertus šiame buvo ne stovima ir šokama, o sėdima prie staliukų, tad atrodė, kad gausus ekspertų būrys analizuoja kiekvieną muzikantų judesį (kaip išsireiškė grupės nariai jiems tai kiek priminė egzaminą), tačiau nors ir kitokio, bet palaikymo tikrai netrūko. Muzikantai buvo tiek sutikti, tiek ir išlydėti audringai. Po koncerto ukrainiečių muzikantai skėlė etno jam session’ą, kuriame įstrigo gausus dombrelių panaudojimas bei muzikalus bardakėlis. Na, o Banda Dzeta “pūtikai” dar kartą (pirmasis tokio pobūdžio jam’as kaip minėjau vyko Sklad Butelek Varšuvoje) skėlė lietuvių liaudies gabalų popuri

Antrąją dieną Lvove skyrėme poilsiui, ekskursijai po senamiestį, miesto panoramai iš bokšto bei vakaro koncertui gatvėje. Prie grupės nuo pat ryto prisijungė ir egzaminų sesiją atlaikęs Zbigas (pagaliau ir ukulėlė), tad programa pasipildė trūkstamais garsais, kurie vienu metu buvo sudominę ne tik praeivius, bet ir vieną policininką. Na, o grupė savo pirmojo koncerto gatvėje metu gal ir nepasirodė taip gerai kaip galėtų, tačiau sėkmingai iš klausytojų užsidirbo kitos dienos pusryčiams

Kaip ir buvome perspėti – eilė išvažiuoti iš Ukrainos į Lenkiją buvo nusidriekusi nežmoniško ilgumo. Tarp mašinų vaikščiojo bobutė ir uždarbiavo nešiodama kavą ir arbatą (tik karštų čeburekų pritrūkom…), aplinkiniai krūmai buvo tapę eilėje stovinčiųjų šiukšliadėže bei tualetu, o karts nuo karto vis pastebėdavome įtartinai be eilės pravažiuojančius automobilius (galima įtarti kodėl, tačiau keisčiausia ir juokingiausia, kad tie be eilės pravažiuojantys automobiliai visai ne naujai atrodantys mersedesai ar pan., o senos griuvenos…). Su Zbigu nusprendėm eit pabendraut su pasieniečiais, kurie pradžioj vis apsimesdavo, kad nemoka rusiškai, tačiau kai tik pasakydavom, kad esame iš Lietuvos, kalbą greit išmokdavo. Pasieniečius apšvietę, kad esame muzikantai iš Lietuvos ir skubam į koncertą Varšuvoj buvome iki vieno punkto irgi praleisti be eilės (kas mūsų skaičiavimais mum sutaupė apie 10 valandų laukimo eilėje), tačiau net ir su šia pagalba pasienyje praleidom 4,5 valandos, o paskutiniame ukrainiečių punkte vis tiek gavome susimokėti “kelių mokestį”. Štai taip =)

Balkanų muzikos tūsas per kelis aukštus

Antrasis koncertas Varšuvoje. Veiksmas šį kartą irgi vyko loft-squat tipo vietą primenančioje erdvėje – buvusiame gyvenamojo namo įėjime per kelis aukštus naujai įsikūrusiame kultūros ir meno centre pavadinimu “5-10-15“. Apačioje buvo įrengtas baras, o kildami išradingais piešiniais išmarginta laiptine praėjome buvusiuose butuose įrengtas ar tebeįrenginėjamas menininkų dirbtuves, studijas ar galerijas. Pagal pobūdį tai šiek tiek priminė Vilniaus fluxus ministeriją, o pagal išplanavimą dar labiau priminė vieną iš laiptinių Vilniaus gatvėje. Taigi viename iš buvusių butų trečiajame aukšte ir buvo pats vakarėlio sūkurys. Viename ~35 kv.m. gan blankiai, tačiau skoningai apšviestame ir piešiniais išmargintame kambaryje savo selekciją prieš ir po koncerto leido ir svečius šokdino renginio organizatorius ir didžėjus Robert (a.k.a. Warsaw Balkan Madness, a.k.a. Jungle Feelings Selecta), kuris tikrai pradžiugino įdomiais drum & bass ar dubstep stiliaus miksais su balkan/gypsy muzikos prieskoniais. Per patį koncertą į šią sąlyginai nedidelę erdvę prisigrūdo labai nemažai klausytojų, kas manau muzikantus įkvėpė labai šauniam ir energingam driokstelėjimui. Tiek vieta, tiek atmosfera buvo puikūs. Per visą turą šis koncertas man asmeniškai patiko labiausiai. Na, o po koncerto jau minėto Roberto sesuo pagal balkaniškus receptus buvo priruošusi skanių teminių vaišių. Vakarėlį užskaitau.

Krokuvos žydų kultūros festivalis

Tai ir buvo galutinis ir pagrindinis turo tikslas, tačiau man jame deja neteko sudalyvauti. Tačiau mano žiniomis ten buvo driokstelėta ne ką prasčiau, o muzikantus ypač džiugino puikus įgarsinimas, tad svečiai pakelti į orą su dar geresniu pasirodymu, o festivalio direktorius netgi išsireiškė, jog buvo ”fucking great opening!”.

Aš pats šito deja nemačiau ir negirdėjau – po koncerto Varšuvoje sėdau į traukinį link Lietuvos, kad su odisėja dar kitą vakarą spėčiau palinkminti festivalio Operatorinė svečius =) Pagaliau ir aš gavau paimti į rankas instrumentą, nes per tą vadybininko vaidmenį savaitei grojimus buvo tekę pamiršti.

Tai toks tas turas mano akimis – tikiuosi iki kitų…

Jei laisvės nėra – nėra ir kūrybos. Šiuo gyvenimo etapu laisvė buvo vakarais, naktį bei savaitgaliais. Tas atsiliepia energijai – naktį (ar bent jau dieną) geriau būtų miegoti Rašymas vienaip ar kitaip irgi kūryba, tad pastaruoju metu buvo nustumtas gerokai į šalį. Tas sindromas tikrai veikia – nuo nemažų pasikeitimų spalio mėnesį parašyti tik 3 įrašai, o nuo dar didesnių link sindromo vedusių pasikeitimų sausį – išvis nei vieno. Buvo metas atsibusti. Visa laimė, kad nukentėjusiuosius dar buvo galima daugiau mažiau kontroliuoti, o sindromas dar nebuvo spėjęs taip įsišaknyti, kad paveiktų sveiką protą ir mąstymą. Kiekviena patirtis yra gera patirtis – nutiko begalė gerų dalykų, o geri dalykai žmones džiugina, tad gal jų visai nereikia nutylėti “…viena ilga diena… Vakar jau nebėr, rytoj nebuvo niekada”. Nesvarbu kada kas buvo – viskas yra DABAR

Commune Art
Keliems iniciatyviems žmonėms užgimusi idėja buvusios duonos kepyklos loftų patalpose įrengti kultūros ir meno centrą praeitą vasarą užkrėtė ir mane, tad prisijungiau prie komandos ir viską pradėjau nuo stiklo vatos nešiojimo operacijų. Nuo to laiko praėjo beveik metai – nuveikta tikrai nemažai: įrengtos erdvės jaukiam darbui bei netgi poilsiui, kuriose jau vyksta muzikos, kino ir šokio renginiai, repeticijos, generuojamos idėjos tolimesniems projektams, planuojamas muzikos festivalis. Iš kitos pusės dar kartą tenka pripažinti, kad stiprus lyderis komandoje yra labai reikalingas, o tokio deja neturime Tačiau svarbiausia nepasiduoti ir judėti pirmyn (nors ir mažais žingsneliais). www.communeart.lt

Roko opera “Teatromatika”
Nuo pat įstojimo į universitetą mano dėmesį buvo patraukęs renginių ciklas MIDI Roko operos, į kurį kasmet įdėdavau vis daugiau entuziazmo ir darbo iš idėjos. Praėjus penkiems metams mano statusas šiemet pirmą kartą pasikeitė iš “dalyvis” į “žiūrovas”. Labai džiaugiuosi, kad šie renginiai ir visi žmonės su, kuriais teko dirbti padėjo formuotis mano pomėgiams ir apskritai požiūriui į pasaulį, o neįkainojamą patirtį labai sėkmingai taikau ir taikysiu įvairiose gyvenimo srityse
Taigi kaip ir minėjau šiemet pirmą kartą buvau renginyje kaip prie atsiradimo neprisidėjęs žiūrovas. Didžiausi sveikinimai visai komandai! Buvo labai puikus renginys rokooperos.midi.lt/2010/

Kosminė Odisėja
Per naujus metus viename iš Commune Art renginių netikėtai užgimęs muzikinis projektas neša vis daugiau džiaugsmo ir teigiamų vibracijų į mano (tikiuosi ne tik) gyvenimą, o į priekį dar labiau veda noras tobulėti muzikos srityje bei nuostabi ir atsipalaidavusi (gal kartais ir kiek per daug, tačiau manau viskas tik į gerą) naujai atrastų kosminių draugų kompanija. www.myspace.com/kosmineodisejaband Jau ŠIANDIEN (penktadienį) kviečiu į koncertą klube XI20 – Dub dub dub, o po savaitės truksiančių kelionių (žr. Banda Dzeta) ir į dar vieną, kuris vyks festivalyje Operatorinė’10

lindyhop
Šitas pomėgis pastaruoju metu dėl laiko stokos buvo nustumtas gerokai į šalį, tačiau ačiū lindyhop.lt, ypač Giedrei su Mindaugu bei šokių trupei “Vyto ratas”, kurie visgi įkvėpė nors vienam šokiui: facebook video

Artoteka
Spaudžiu dešinę Margaritai už idėją ir ryžtą. Nesustok ir nieko nebijok! Ir ačiū Tomui už perkusijos ir ritmo pamokas! www.artoteka.lt

animacija, režisūra, kinematografija…
Labai džiugina draugų Roberto ir Zbigo pasiekimai savo srityse. Kuo didžiausios sėkmės jiems! Štai paskutinis jų ir kitų draugų bendras darbas: Freaks on Floor – Symphony about the Goodman

Pasaka iš rūsio
Persikraustymas iš Fabijoniškių į Žvėryną (kuriame mano kambaryje ant sienos draugių Redos ir Skaistės dėka po truputį auga gyvybės medis) buvo naudingas ne tik dėl laisvės, savarankiškumo bei geros lokacijos, bet kartu ir dėl dar vienos kūrybingos kompanijos, su kuria naujųjų buto draugų dėka turėjau garbės susipažinti. Pristatau renginių ciklą “Pasaka iš rūsio”: www.pasakaisrusio.lt. Prie paskutiniojo jų renginio “Mažojo princo naktipiečiai” turėjau garbės prisidėti šiek tiek dirbdamas kartu. Vis dar laukiu nuotraukų iš Paberžės dvaro, kur tiesiai į kiemą trumpam buvo nusileidęs tikras raudonas lėktuvas, kurio dvasia trumpam buvo prikėlusi senąjį dvarą iš komos. Šį savaitgalį per “Tebūnie naktį” šita kompanija kviečia visus užsukti į Sereikiškių parko ledainę , kur galbūt ant stogo bus galima pamatyti ir mane

Na, o dar kalbant apie “Tebūnie nakties” renginius tai “Kala sound system” (dar viena kompanija, kuri kartu organizavo naujųjų metų vakarą loftuose) savo garso sistemą irgi pristatys Sereikiškių parke: “Tekala muzika“, kur gyvai pasirodys puikių muzikantų reggae/dub kolektyvas pavadinimu “The Ministry of Echology”

Kaleidoskopas
Dar viena šauni ir iniciatyvi žmonių kompanija kaskart sutikus priverčianti šypsotis. Džiugu, kad tenka prisidėti ir prie tokių iniciatyvų – festivalis sodyboje “Atsipūsk saulės rate”, labai tikiuosi, kad planuojamas festivalis įvyks ir rugsėjo mėnesį Chai shop valdo. Nuotraukos čia: facebook photo

Banda Dzeta
Na ir dar viena kompanija, kurią noriu pristatyti tai iš širdies grojančių muzikantų kolektyvas “Banda Dzeta” su draugais Zaicu ir Zbigu priešakyje. Labai džiugu, kad turėjau garbės prisidėti prie jau šį sekmadienį prasidėsiančio jų pirmojo koncertinio turo po užsienį (kol kas po Lenkiją ir Ukrainą) Dar džiugesnė žinia, kad keliauju kartu, tad tikiuosi įspūdžiais pasidalinti po savaitės ir po Operatorinės festivalio O štai pirmasis jų muzikinis video:
www.vimeo.com/12628849

Visi draugai ir šiaip geri žmonės
Ačiū, kad esat ir įkvepiat

Tai tiek šiam kartui (apėmusiam pusę metų) – iš darbo išėjau, tad tikiuosi parašyti dažniau Nesveikų pastatų sindromas vėl baigėsi prieš pat vasarą

Ir dar vienas kalėdinis sveikinimas, šį kartą kartu su kolegom sveikiname šokio forma. Tiesiogiai iš tamstos 2009-12-19: