ugas.malka.lt

Turėjau garbės prisidėti prie savaitę trukusio pirmojo grupės Banda Dzeta koncertinio turo po Lenkiją ir Ukrainą organizavimo. Ir ne tik organizuoti, bet ir keliauti kartu bei padėti kelionėje, tad pristatau turą iš pirmų lupų “vadybininko” akimis:

Pirmasis koncertas Sklad Butelek kiemelyje

8 valandos kelyje ir mes jau Varšuvoje, kur atsidūrę reikiamoje gatvėje radome sieną nuklotą Banda Dzeta grupės plakatais. Veiksmas vyko rajone, pavadinimu Praga, kurį tenykščiai koncerto organizatoriai (iš kurių viena buvo lietuvė) pristatė kaip Varšuvos Užupį. Kadangi laiko tam nelabai buvo, tad didesniais panašumais įsitikinti nespėjau, tačiau vieta kur vyko koncertas tikrai įdomi – daugiaaukščiai (kaip supratau gyvenamieji) “squat” tipo pastatai, kurių apačioje įrengti trys klubai-barai bei teatras. Minėti klubai ir buvo mūsų “užsakovai”. Visi trys į kiemą išsinešė po alaus pilstymo aparatą bei staliukus su kėdėm, vienas pasirūpino įgarsinimu, o organizatoriai pastatė sceną-palapinę. Kadangi tai buvo pirmas jų koncertas po gan ilgokos pertraukos, o taip pat ir pirmasis koncertas užsienyje tai muzikantai gal kiek ir perdegė, tad iki labai gero pasirodymo gal kiek ir pritrūko, tačiau žiūrovam ir klausovam atrodė priešingai – palaikymas buvo nemažas, tad grupė gavo kartoti pusę programos dar kartą. Šį kartą mano požiūriu jau su gerokai daugiau energijos ir užsidegimo. Po pasirodymo veiksmas persikėlė į minėtojo Sklad Butelek vidų, kur buvome pavaišinti sumuštiniais (lenkai pastebėjau labai mėgsta batoną su taukais – man kažkaip nelabai patiko…) bei alumi. O po vaišių, Dzetos paklausyti atėję varšuviečiai muzikantai iš grupės Sharena driokstelėjo liaudišką jam session’ą, tad pirmasis vakaras sakyčiau praėjo šauniai.

Pankų squat’as Lubline

Varšuvoje mūsų aštuonvietis ekipažas pasipildė viena mergina – naująja grupės gerbėja tapusia dailininke Dorota, kuri be kita ko ieškojo kaip iš sostinės į Lubliną persigabenti savo nebaigtas drobes – kaip tyčia jai po kojom pasimaišė geraširdžiai lietuviai. Veiksmo vieta – klubas Tektura, kurį squat’u pavadint gal ir paskubėjau, nes šis dviaukštis pastatas visgi nuomojamas, tačiau aplinka būtent tokio tipo. Antram aukšte jaunimo “bendrabutis” su bendra svetaine-virtuve, o pirmajame underground’inis klubas ir baras. Kadangi buvo pirmadienis, tad žmonių antplūdžio tikimasi nebuvo – ta proga dar prieš koncertą į trasą išėjo lenkiškas alkoholis. Prieš Dzetą grojo kažkokie ukrainiečiai, kurie pasirodymu nesužavėjo nei manęs (kad jau pavadinimo nepamenu) nei negausiai į klubą susirinkusios publikos, kuri mieliau vaišinosi gėrimais bare. Na, o Banda Dzeta, per tą laiką, gerokai apšilę sugebėjo driokstelt tikrai įspūdingai ir pakelt visus svečius nuo baro ant šokių aikštelės parketo. Nepaisant negausaus žiūrovų skaičiaus koncertas užskaitomas su pliusu.

Ukrainiečių svetingumas bei sienos pravažiavimo ypatumai

Buvome įspėti, kad ant sienos nusiteiktume užtrukti, tačiau į priekį labai didelių bėdų nekilo. Lvove buvome sutikti labai svetingai – vaišės restorane, kambarys poilsiui, iškalbingas pristatymas, alus po koncerto, nakvynė hostelyje bei nuolatinis rūpinimasis bei teiravimasis ar nieko netrūksta – priėmimas tikrai malonus, bet kai nesi pratęs gal kiek ir trikdo…

Pirmasis koncertas vyko kavinėje Dzyga į kurią susirinko gausus lvoviečių, besidominčių įvairių tautų etnokultūra ir tam tikslui netgi susibūrusių į Etnoklubą, būrys. Kadangi skirtingai nei įprastai per jų koncertus šiame buvo ne stovima ir šokama, o sėdima prie staliukų, tad atrodė, kad gausus ekspertų būrys analizuoja kiekvieną muzikantų judesį (kaip išsireiškė grupės nariai jiems tai kiek priminė egzaminą), tačiau nors ir kitokio, bet palaikymo tikrai netrūko. Muzikantai buvo tiek sutikti, tiek ir išlydėti audringai. Po koncerto ukrainiečių muzikantai skėlė etno jam session’ą, kuriame įstrigo gausus dombrelių panaudojimas bei muzikalus bardakėlis. Na, o Banda Dzeta “pūtikai” dar kartą (pirmasis tokio pobūdžio jam’as kaip minėjau vyko Sklad Butelek Varšuvoje) skėlė lietuvių liaudies gabalų popuri

Antrąją dieną Lvove skyrėme poilsiui, ekskursijai po senamiestį, miesto panoramai iš bokšto bei vakaro koncertui gatvėje. Prie grupės nuo pat ryto prisijungė ir egzaminų sesiją atlaikęs Zbigas (pagaliau ir ukulėlė), tad programa pasipildė trūkstamais garsais, kurie vienu metu buvo sudominę ne tik praeivius, bet ir vieną policininką. Na, o grupė savo pirmojo koncerto gatvėje metu gal ir nepasirodė taip gerai kaip galėtų, tačiau sėkmingai iš klausytojų užsidirbo kitos dienos pusryčiams

Kaip ir buvome perspėti – eilė išvažiuoti iš Ukrainos į Lenkiją buvo nusidriekusi nežmoniško ilgumo. Tarp mašinų vaikščiojo bobutė ir uždarbiavo nešiodama kavą ir arbatą (tik karštų čeburekų pritrūkom…), aplinkiniai krūmai buvo tapę eilėje stovinčiųjų šiukšliadėže bei tualetu, o karts nuo karto vis pastebėdavome įtartinai be eilės pravažiuojančius automobilius (galima įtarti kodėl, tačiau keisčiausia ir juokingiausia, kad tie be eilės pravažiuojantys automobiliai visai ne naujai atrodantys mersedesai ar pan., o senos griuvenos…). Su Zbigu nusprendėm eit pabendraut su pasieniečiais, kurie pradžioj vis apsimesdavo, kad nemoka rusiškai, tačiau kai tik pasakydavom, kad esame iš Lietuvos, kalbą greit išmokdavo. Pasieniečius apšvietę, kad esame muzikantai iš Lietuvos ir skubam į koncertą Varšuvoj buvome iki vieno punkto irgi praleisti be eilės (kas mūsų skaičiavimais mum sutaupė apie 10 valandų laukimo eilėje), tačiau net ir su šia pagalba pasienyje praleidom 4,5 valandos, o paskutiniame ukrainiečių punkte vis tiek gavome susimokėti “kelių mokestį”. Štai taip =)

Balkanų muzikos tūsas per kelis aukštus

Antrasis koncertas Varšuvoje. Veiksmas šį kartą irgi vyko loft-squat tipo vietą primenančioje erdvėje – buvusiame gyvenamojo namo įėjime per kelis aukštus naujai įsikūrusiame kultūros ir meno centre pavadinimu “5-10-15“. Apačioje buvo įrengtas baras, o kildami išradingais piešiniais išmarginta laiptine praėjome buvusiuose butuose įrengtas ar tebeįrenginėjamas menininkų dirbtuves, studijas ar galerijas. Pagal pobūdį tai šiek tiek priminė Vilniaus fluxus ministeriją, o pagal išplanavimą dar labiau priminė vieną iš laiptinių Vilniaus gatvėje. Taigi viename iš buvusių butų trečiajame aukšte ir buvo pats vakarėlio sūkurys. Viename ~35 kv.m. gan blankiai, tačiau skoningai apšviestame ir piešiniais išmargintame kambaryje savo selekciją prieš ir po koncerto leido ir svečius šokdino renginio organizatorius ir didžėjus Robert (a.k.a. Warsaw Balkan Madness, a.k.a. Jungle Feelings Selecta), kuris tikrai pradžiugino įdomiais drum & bass ar dubstep stiliaus miksais su balkan/gypsy muzikos prieskoniais. Per patį koncertą į šią sąlyginai nedidelę erdvę prisigrūdo labai nemažai klausytojų, kas manau muzikantus įkvėpė labai šauniam ir energingam driokstelėjimui. Tiek vieta, tiek atmosfera buvo puikūs. Per visą turą šis koncertas man asmeniškai patiko labiausiai. Na, o po koncerto jau minėto Roberto sesuo pagal balkaniškus receptus buvo priruošusi skanių teminių vaišių. Vakarėlį užskaitau.

Krokuvos žydų kultūros festivalis

Tai ir buvo galutinis ir pagrindinis turo tikslas, tačiau man jame deja neteko sudalyvauti. Tačiau mano žiniomis ten buvo driokstelėta ne ką prasčiau, o muzikantus ypač džiugino puikus įgarsinimas, tad svečiai pakelti į orą su dar geresniu pasirodymu, o festivalio direktorius netgi išsireiškė, jog buvo ”fucking great opening!”.

Aš pats šito deja nemačiau ir negirdėjau – po koncerto Varšuvoje sėdau į traukinį link Lietuvos, kad su odisėja dar kitą vakarą spėčiau palinkminti festivalio Operatorinė svečius =) Pagaliau ir aš gavau paimti į rankas instrumentą, nes per tą vadybininko vaidmenį savaitei grojimus buvo tekę pamiršti.

Tai toks tas turas mano akimis – tikiuosi iki kitų…